Įdomiosios pamokos

           Pavasario gamta jau džiugina gaivia žaluma ir šiluma. Pasižvalgyti po šviežumu atgimstančią gamtą, pasiklausyti nuostabių paukščių giesmių 2a ir 4a klasių mokiniai nutarė toliau nuo mokyklos - vieną rytmetį jie patraukė į Antano Baranausko išgarsintą Anykščių šilelį. Visi labai norėjome apglėbti Šilelyje stūksantį  Puntuko akmenį, kuriame iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai. Pavasarį smagiausia vaikščioti Medžių lajų take, juk vaikščiojome medžių lajų/viršūnių lygyje, aplankėme 6 pažintines stoteles, klausant ištraukų iš „Anykščių šilelio“. Priešingame Šventosios krante, priešais Puntuką – Karalienės liūnas. Legenda pasakoja, kad šioje vietoje į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, varoma obuolmušių žirgų. Lipome ir į ,,Laimės žiburį“. Ant Liudiškių kalvos stovintis Laimės žiburys – tai antkapinis paminklas rašytojui Jonui Biliūnai. Ne tik anykštėnai kalba, kad ši kalva stebuklinga ir čia galima pasisemti laimės. Tiesa, trokštant, kad noras išsipildytų reiktų jį sugalvoti lipant stačiais 86 pakopų laiptais Laimės žiburio link, su niekuo nesikalbėti. Taip pat galima sugalvoti norą užlipus ir tylint apeiti ovalia atbraila aplink paminklą. Tačiau svarbiausia – apie sugalvotą norą negalima niekam prasitarti. Aplankėme Antano Baranausko klėtelę, susipažinome su jo gyvenimu ir kūryba. Klausėmės rašytojo Antano Baranausko sukurtų eilių. Gidui pasiūlius, įdomu ir smalsu buvo išgirsti šiuo laikmečiu autorių perdainuotų - Vidas Bareikis daina pavertė legendinę poemą ,,Anykščių šilelis“. Nepamiršome aplankyti ir rašytojo Antano Vienuolio - Žukausko memorialinio  namo - muziejaus. Čia saugoma autentiška rašytojo buities ir kūrybos erdvė, sodelyje – Antano Vienuolio kapas. Muziejaus parodų salėje yra nuolatinė tautodailininko Stanislovo Petraškos akmens paveikslų paroda. Tautodailininkas Stanislovas Petraška norėdamas įamžinti savo tėvynės peizažus ir Lietuvos tautinius simbolius, panaudojo unikalią tapybos akmeninėmis dulkėmis techniką (be dažų), būdingą tik šiam dailininkui.

  Dar prieš kelionę susipažinome su Jono Biliūno kūryba. Skaitėme ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“, ,,Laimės žiburys“. Tad labai norėjome apsilankyti  Jono Biliūno tėviškėje, pamatyti Brisiaus kapą ir tą vietą, kurioje Jonukas ,,buvęs indėnu“, nušovė katytę. Klausantis įdomaus pasakojimo apie rašytoją Joną Biliūną, ne vienas mokinukas ,,išspaudė“ ašarėlę. Senojoje J. Biliūno gimtosios sodybos namo pusėje, buvusioje stancijoje, dabar įrengta nedidelė ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai.

Kelionės pabaigoje apsilankėme Arklio muziejuje, sužinojome apie arklių veisles, kilmę, prijaukinimą. Labiausiai nustebino, kai išgirdome, kad Kaune  veikė arklinis tramvajus - Konkė. Kartu kinkėme arklį ir linksmai pasivažinėjome karieta, vežimu ar pajodinėjome Niūronių „ūlyčia“. Darbštumo, kruopštumo ir atidumo mokėmės iš audėjos amato. Rankų miklumu stebėjomės keramikei gaminant vazą. Kalvis supažindino su kalvystės amato paslaptimis. Pasiūlė net patiems pabandyti kalti kūju įkaitintą geležį – drąsuolių neatsirado.

     Manome, kad organizuota išvyka mokymosi procese atsirado tada, kai norėjome paskatinti mokinius kasdienį gyvenimą suvokti plačiau, mokyti atrasti praeities ir dabarties ryšius, vertinti galutinį rezultatą, praktiškai taikyti įgytas žinias.  Išvykos metu sustiprinamas mokinio ryšys su gimtine, ugdomas patriotiškumas, praplečiamas akiratis, bendravimas.