Atminkime - iš praeities mes stiprybę semiam

...Viskas prasidėjo nuo jautrios smuiko melodijos, pagarbos prie Prezidento palaidojimo vietos. Prasmingi atminimo žodžiai ir merkiami gėlių žiedai tapo tiltu į praeitį. Šios ramybės ir susikaupimo akimirkos priminė, kokia stipri ir gyva yra tautos atmintis, kai ją puoselėja visa bendruomenė. Jautriai kalbėjo progimnazijos septintokai, Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška, progimnazijos direktorė Justina Sajūtė ir buvęs direktorius, sodybos šeimininkas, bendruomenės „Vieningas ąžuolas“ narys Stanislovas Šimanauskas.

Nemenkas pavasario vėjas gegužės 22-ąją šlamėjo senųjų ąžuolų viršūnėmis, tarsi pasakodamas istoriją, kurią šis kraštas saugo jau daugybę metų. Istorinė sodyba, kurioje tremties metais gyveno daktaras, Lietuvos Prezidentas Kazys Grinius, vėl atgijo giliai sielos atgaivai, minint jo 160-ąsias gimimo metines ir Šeimos dieną. Renginys, pavadintas prasmingais žodžiais „Iš praeities mes stiprybę semiam“, subūrė kartas, sujungė širdis ir akimirkai panaikino ribą tarp to, kas buvo, ir to, kas yra dabar.

Netrukus sodyboje įvyko stebuklas – praeitis tiesiogiai pažvelgė žiūrovams į akis. Žmonių minioje tarsi atgijo pats Kazys Grinius ir jo mylima žmona Joana. Jų ramūs judesiai, šilti žodžiai ir inteligentiška laikysena leido pajusti anų laikų dvasią.

Kai į sceną žengė solistas Liudas Mikalauskas, jo galingas, tačiau kartu neįtikėtinai jautrus balsas ir šiltas, betarpiškas bendravimas suvirpino kiekvieno širdį. Giesmės ir dainos skambėjo kaip malda už praeitį ir palaiminimas ateičiai.

Šventė skleidėsi kaip didžiulis šeimos paveikslas. Sceną užliejo gyvybė: net 80 liaudiškų šokių kolektyvo narių – nuo pačių mažiausių, nedrąsiai dedančių pirmuosius žingsnelius, iki vyresniųjų, šokančių su brandžiu išdidumu – suko bendrą gyvybės ratą. Jų energiją papildė du dainuojančių ir muzikuojančių vaikų kolektyvai, kurių skambūs balsai nešė vilties žinią, bei jautrus mokinukių ir mokytojos solistės pasirodymas. Prieš prasidedant renginiui, Kazlų Rūdos kultūros centro pučiamųjų orkestras kartu su lydinčių šokėjų grupe suteikė renginiui didingumo, o muzikos garsai aidėjo toli už sodybos ribų.

Besibaigiant beveik dviejų valandų koncertinei programai, solistas Liudas Mikalauskas sugiedojo „Lietuva brangi“. Iš sielos gelmių kylantis bendra giesmė, labiau panaši į maldą, daugelio akyse pažadino ašaras, atspindinčias vakaro šviesą. Šioje akimirkoje susiliejo viskas: daktaro K. Griniaus atmintis, jo tremties metai, šventės jaukumas ir tas nenusakomas šeimų bendrystės jausmas.

Ši diena buvo ypatinga ne tik reginiais, bet ir bendruomeniškumu. Kazlų Rūdos kultūros centras pasirūpino, kad kiekvienas akordas skambėtų nepriekaištingai, o žiūrovai jaustųsi patogiai ir jaukiai. Tuo tarpu bendruomenė „Vieningas ąžuolas“ pasirūpino tikra namų šiluma – visus dalyvius ir svečius vaišino pačių su meile gamintu, garuojančiu ir nepaprastai skaniu plovu, paruošė didžiulį bendrystės laužą. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktorė ir bendruomenė ne tik pasidalijo mintimis apie Kazį Grinių, bet įteikė pyragą, pačių iškeptą pagal senovinį K.Griniaus žmonos receptą. O kur dar bendrovės „Art Glacio" renginiui padovanoti ledai, kurių užteko paskanauti visiems dalyvavusiems, bendruomenės suruoštos vaišės…

Kai vakaras pradėjo gaubti istorinę sodybą, o paskutiniai akordai ištirpo ore, įsižiebė ugnis. Niekas neskubėjo skirstytis. Žmonės jautėsi tapę kažko didesnio dalimi. Tai nebuvo tik paprastas minėjimas – tai buvo gyvas įrodymas, kad iš savo praeities, iš savo šeimų ir bendrystės mes vis dar semiamės pačios didžiausios stiprybės.